Alksnis (Alnus maximowiczii )

Lapuotis medis arba stambus krūmas, natūraliai paplitęs Rytų Azijoje (Japonijoje, Sachaline, Kurilų salose). Lietuvoje savaime neauga, tačiau kartais auginamas parkuose, botanikos soduose ar želdynuose kaip dekoratyvinis ir introdukuotas augalas.

Tai nedidelis ar vidutinio dydžio medis, paprastai užaugantis apie 5–15 m aukščio, su gana plačia, išsišakojusia laja. Kamienas dažniausiai neaukštas, žievė pilkšvai ruda, lygi, vėliau gali šiek tiek suskilinėti. Jaunos šakelės plonos, rusvos, dažnai nežymiai plaukuotos.

Lapai paprasti, kiaušiniški arba elipsiški, su smailėjančia viršūne, jų kraštai ryškiai dantyti. Lapų viršutinė pusė žalia, apatinė – šviesesnė, kartais su plaukeliais išilgai gyslų. Rudenį lapai pagelsta.

Augalas vienanamis – vyriški ir moteriški žiedai susidaro tame pačiame augale. Vyriški žiedai susitelkę į ilgus, nusvirusius žirginius, o moteriški – trumpesni, stačiai augantys. Žydi pavasarį, dažniausiai balandžio–gegužės mėnesiais, prieš arba kartu su lapų skleidimusi, yra vėjo apdulkinamas.

Vaisius – smulkus riešutėlis, subrendęs, kankorėžį primenančiame žiedyne. Subrendę „kankorėžėliai“ išlieka ant šakų ir po sėklų išbyrėjimo.

Maksimovičiaus alksnis mėgsta drėgnas, derlingas dirvas, gerai auga prie vandens telkinių ar pakankamai drėgnose vietose. Kaip ir kiti alksniai, šaknų gumbeliuose turi azotą fiksuojančių bakterijų, todėl gerina dirvožemį ir gali būti naudojamas želdiniuose bei dirvos atkūrimui.