Gulsčioji veronika (Veronica prostrata)

Veronica prostrata L. – daugiametis žolinis augalas, natūraliai paplitęs Pietų ir Vidurio Europoje, Balkanuose, Mažojoje Azijoje ir Kaukaze.

Augalas sudaro žemus, prigludusius, horizontaliai besidraikančius kerus, kuriuos formuoja ploni, prie žemės prigludę, šakoti stiebai. Ši augimo forma leidžia rūšiai efektyviai uždengti dirvos paviršių, sumažinti išgarinimą ir išlikti konkurencingai sausose, atvirose vietose. Stiebai 5–20 cm ilgio, dažnai šiek tiek plaukuoti, su amžiumi sudarantys tankų, vientisą kilimą.

Lapai priešiniai, lancetiški arba pailgai elipsiški, 1–3 cm ilgio, silpnai dantyti arba lygiais kraštais, viršutinėje pusėje tamsiai žali, apatinėje – šviesesni. Lapų tekstūra tvirta, o jų forma ir išsidėstymas padeda sumažinti vandens netekimą karštuose, sausuose regionuose.

Žiedynai – stačios, tankios varpos, iškylančios virš lapų kerelio. Žiedai smulkūs, 8–12 mm skersmens, dažniausiai sodriai mėlyni, rečiau šviesiai melsvi ar balti. Vainiklapiai keturi su aiškiai matomomis tamsesnėmis gyslomis. Veronica prostrata žiedų vainiklapiai žydėjimo metu keičia atspalvį, nes kintant antocianinų kiekiui senstant žiedui spalva palaipsniui išblunka, tampa šviesiai rožine.

Žydi gegužės–birželio mėnesiais, neretai pakartotinai žydi vasaros pabaigoje, jei sąlygos palankios.

Vaisius – smulki, suplota dėžutė, subrandinanti daugybę smulkių sėklų.

Šaknų sistema paviršinė, bet gerai išsišakojusi, leidžianti au  galui greitai įsitvirtinti ir toleruoti sausrą.

Veronica prostrata - tai tipiškas sausų pievų, kalkingų šlaitų ir atvirų stepinių buveinių augalas, prisitaikęs prie gerai drenuotų, lengvų, mineralinių dirvožemių ir didelio saulės kiekio. Dėl žemo augimo ir tankaus kerelio yra vertinga dirvos stabilizatorė šlaituose ir akmeninguose plotuose.